Kai kančia tampa savirealizacija

Kančia dažnai suvokiama kaip neišvengiama gyvenimo dalis – patirtis, kurią reikia ištverti, iškentėti, išbūti. Tačiau kartais ji įgyja kitą, daug sudėtingesnę funkciją: tampa tapatybės dalimi, savotiška savirealizacijos forma ir kartu – patogiu pasiteisinimu, kodėl nieko nekeičiu. Tokiu atveju kančia ne tik skaudina, sekina, bet ir saugo nuo atsakomybės už pokyčius.

Kaip kančia tampa tapatybe?

Psichologiškai žmogus siekia stabilumo ir prasmės. Jei ilgą laiką gyvenime dominuoja sunkumai, praradimai ar emocinis skausmas, jie gali tapti pagrindine istorija apie save:

• „Aš visada buvau tas, kuriam sunku.“

• „Man niekada nesiseka, todėl net neverta bandyti.“

• „Aš stiprus, nes daug iškentėjau.“

Tokie teiginiai iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip savęs pažinimas ar net stiprybės įrodymas. Tačiau gilesniame lygmenyje jie fiksuoja žmogų vienoje rolėje – kenčiančiojo. Ši rolė suteikia aiškią tapatybę, leidžia jaustis suprastam, kartais net morališkai pranašesniam: pvz., -„aš kentėjau, todėl žinau daugiau“.

Kančia kaip pasiteisinimas

Kai kančia tampa tapatybe, ji pradeda atlikti ir apsauginę funkciją. Ji pateisina neveikimą:

• Kodėl nekeičiu darbo? „Nes vis tiek niekur nebus geriau.“

• Kodėl nepalieku toksiškų santykių? „Nes aš be jo/jos neišgyvensiu.“

• Kodėl nesirūpinu savimi? „Nes dabar per sunku.“

Svarbu pastebėti, kad šie pasiteisinimai dažnai nėra sąmoninga manipuliacija. Dažniausiai tai – giliai įsišakniję įsitikinimai, saugantys nuo dar didesnio skausmo: nusivylimo, nesėkmės, atsakomybės ar nežinomybės.

Praktinis pavyzdys

Agnė, 38 m.

Agnė nuolat skundžiasi nuovargiu, perdegimu ir neįvertinimu darbe. Ji daug kalba apie tai, kaip sunku būti atsakingai, sąžiningai, „viską tempiant ant savęs“. Tačiau kiekvieną kartą, kai atsiranda galimybė keisti situaciją – ieškoti kito darbo, derėtis dėl sąlygų, mokytis sakyti „ne“ – Agnė atsitraukia. Kančia jai tapo įrodymu, kad ji gera, reikalinga ir stipri - be kančios tektų klausti: o kas aš tada?

Kodėl pokyčiai kelia grėsmę

Pokytis reikalauja ne tik veiksmų, bet ir atsisveikinimo su sena savastimi. Jei kančia buvo:

• būdas gauti dėmesį ir palaikymą,

• vienintelis žinomas gyvenimo modelis,

• įrodymas, kad „esu vertas, nes daug iškentėjau“,

tuomet kančios atsisakymas gali sukelti tuštumos jausmą, kaltę ar gėdą. Kai kuriems žmonėms pasąmoningai atrodo, kad gyventi lengviau yra nesąžininga arba pavojinga.

Kaip atskirti tikrą skausmą nuo skausmo, kuris stabdo

Svarbu pabrėžti: ne visa kančia yra „pasirinkta“. Trauma, depresija, netektis – realūs ir rimti išgyvenimai. Tačiau klausimas, kurį verta sau užduoti: - ar mano kančia veda mane į gilesnį suvokimą, savęs pažinimą ir pokyčius, ar ji kartojasi ratu ir nieko nekeičia?

Jei skausmas kartojasi tomis pačiomis formomis, su tais pačiais žmonėmis ir tomis pačiomis išvadomis – tikėtina, kad jis tapo asmenybės dalimi.

Praktiniai sprendimai: kaip išeiti iš kančios kaip pasiteisinimo

1. Atskirti skausmą nuo tapatybės

Vietoj „aš esu kenčiantis žmogus“ pabandyti formuluotę:

„Šiuo metu aš patiriu sunkumų, bet tai neapibrėžia, kas aš esu.“

Tai mažas kalbinis pokytis, bet jis grąžina galimybę keistis.

2. Užduoti sau nepatogius klausimus

• Ką man duoda ši kančia?

• Nuo ko ji mane saugo?

• Ko bijočiau, jei man pasidarytų geriau?

Atsakymai dažnai būna nemalonūs, bet labai atveriantys.

3. Ieškoti naujų savirealizacijos formų

Jei anksčiau savivertė rėmėsi ištverme ir kentėjimu, verta sąmoningai ugdyti kitus atspirties taškus: kūrybiškumą, smalsumą, ribų laikymąsi, mokėjimą rinktis save.

4. Maži, realūs veiksmai

Pokytis nebūtinai turi būti radikalus. Kartais pakanka:

• vieno nuoširdaus „ne“,

• vieno atviro pokalbio,

• vieno savaitės vakaro, skirto sau.

Svarbu, kad veiksmas būtų ne prieš kančią, o už save.

5. Profesionalus palaikymas

Psichoterapija ar konsultacijos padeda saugiai tyrinėti, kodėl kančia tapo tokia svarbi, ir rasti būdų ją paleisti neprarandant savęs.

Kančia nėra nei gėda, nei silpnumas. Tačiau ji tampa problema tuomet, kai pradeda apibrėžti visą gyvenimą ir stabdyti augimą. Tikra savirealizacija prasideda ne ten, kur „ištveriu dar daugiau“, o ten, kur leidžiu sau gyventi kitaip – net jei tai iš pradžių gąsdina.

Dažnai didžiausias drąsos aktas yra ne kentėti, o rinktis pokytį.