Nepasitikėjimo kokonas

„Negalima savęs vynioti į nepasitikėjimo kokoną. Taip po kurio laiko žmogus mumifikuojasi.“ Petras Ilgevičius (Petros)

Petros citata atveria ne tik metaforinį, bet ir giliai psichologinį bei filosofinį klodą apie žmogaus santykį su savimi, kitais ir pasauliu. Joje slypi perspėjimas: pernelyg didelis atsargumas, nuolatinis įtarumas ar užsisklendimas tampa ne apsauga, o vidiniu kalėjimu.

Nepasitikėjimo psichologija

Nepasitikėjimas yra natūralus – jis saugo nuo pavojų, padeda išlikti kritiškiems, apsisaugoti nuo manipuliacijų. Tačiau kai jis tampa nuolatine būsena, žmogus pradeda „vyniotis į kokoną“. Tai reiškia, kad jis atsiriboja nuo kitų, neleidžia artumo, vengia atvirumo. Psichologijoje tai vadinama gynybiniu mechanizmu: žmogus bando apsisaugoti nuo galimos žalos, tačiau kartu užsidaro nuo teigiamų patirčių.

Per ilgą laiką tokia būsena veda į socialinę izoliaciją. Santykiai tampa paviršutiniški, ryšiai trapūs. Viduje kaupiasi vienišumo jausmas, kuris gali virsti depresija, nerimu ar apatija. „Mumifikacija“ čia reiškia sustingimą – emocinį, dvasinį, netgi egzistencinį.

Abejonių suvešėjimo priežastys

Kad žmogus taip užsisklęstų, dažnai lemia konkrečios priežastys. Abejonės ir nepasitikėjimas neatsiranda tuščioje vietoje – jie įsišaknija iš patirčių, kurios palieka pėdsaką.

1. Skaudžios patirtys – išdavystė, apgaulė, praradimas. Kartą įskaudintas žmogus linkęs matyti pavojų ten, kur jis nebūtinai yra.

2. Vaikystės aplinka – jei augant nebuvo patikimų suaugusiųjų, jei artimieji dažnai nuvildavo, pažadėdavo ir netesėdavo, žmogus gali užaugti su įsitikinimu, kad pasitikėti apskritai neverta.

3. Perfekcionizmas ir savikritika – kai žmogus per daug reikalauja iš savęs ir kitų, bet kokia klaida atrodo kaip katastrofa. Tokiu atveju nepasitikėjimas tampa nuolatine įtampa.

4. Kultūriniai ir socialiniai veiksniai – gyvenimas visuomenėje, kur daug nepasitikėjimo institucijomis, valdžia ar net kaimynais, gali skatinti žmones labiau užsidaryti.

5. Nepasitikėjimas savimi – neretai išorinis nepasitikėjimas kyla iš vidaus. Jei žmogus abejoja savo verte, jis tuo pačiu abejoja ir kitais, bijodamas, kad jie pamatys jo trapumą, silpnumą ar netobulumą.

Šios priežastys paaiškina, kodėl kokonas tampa toks patogus. Atrodo, jog tai saugumo erdvė, bet iš tiesų tai – kalėjimas.

Filosofinis aspektas: gyvenimo tekėjimo sustabdymas

Gyvenimas savo esme yra judėjimas, atvirumas naujai patirčiai, dialogas su pasauliu. Žmogui reikalingas santykis su kitu žmogumi – per santykį mes atrandame, pažįstame save. Nepasitikėjimo kokoną galima laikyti antidialogine būsena: žmogus uždaro duris į „Tu“, palikdamas tik „Aš“. Tačiau izoliuotas „Aš“ neauga, jis sustoja. Kaip mumija, jis išsaugo formą, bet joje nėra gyvybės. Tai tampa egzistencine tragedija – žmogus fiziškai gyvas, bet dvasiškai sustingęs, užkonservuotas savo paties baimėse.

Paradoksas: apsauga, kuri žlugdo

Kiekvienas kokonas gamtoje turi prasmę – jis saugo, kol gyvybė bręsta. Bet žmogaus „nepasitikėjimo kokonas“ nėra tarpinė fazė, o užsitęsusi sustingusi būsena. Jei drugelis neatsivertų iš kokono, jis niekada neišskleistų sparnų. Taip ir žmogus – užsitęsęs nepasitikėjimas tampa ne apsaugos, o žlugimo priežastimi.

Paradoksas yra tas, kad bijodamas būti sužeistas, žmogus pats save pasmerkia didesniam skausmui – vienatvei, stagnacijai, gyvenimo prasmės nykimui.

Išeitis: pasitikėjimo rizika

Psichologiškai sveika būsena nėra aklas pasitikėjimas visais, bet ir ne nepertraukiamos abejonės bei atsiribojimas. Reikia drįsti rizikuoti, leisti sau atsiverti – nors tai reiškia galimybę būti įskaudintam. Filosofiškai žvelgiant, tai yra egzistencinis šuolis, apie kurį kalbėjo S. Kierkegaardas: tik rizikuodamas žmogus patiria tikrą buvimą.

Pasitikėjimas yra tarsi kvėpavimas: jei užlaikysime kvapą per ilgai, uždusime. Jei užlaikysime save kokone – sustingsime, įstrigsime. Atvirumas pasauliui, net jei jis kartais skaudina, yra vienintelis kelias išlikti gyviems viduje.

Nepasitikėjimo kokonas - praktiniai psichologiniai patarimai, kaip iš jo išsilaisvinti:

1. Pripažink savo baimę – pirmas žingsnis yra atpažinti, kad gyveni kokone. Savistaba padeda suprasti, kokios patirtys ar mintys tave laiko uždarytą.

2. Mokykis mažų žingsnių – pasitikėjimas nėra šuolis į tuštumą, jis gali augti palaipsniui. Pabandyk pasidalyti nedidele paslaptimi ar paprašyti pagalbos – tai treniruoja atvirumą.

3. Skirk žmones – ne visi verti vienodo pasitikėjimo. Praktikuok „diferencijuotą pasitikėjimą“: atsiverk tiems, kurie rodosi patikimi, o ne visiems be išimties.

4. Dirbk su saviverte – kuo labiau tiki savo verte, tuo mažiau bijai kitų nuomonės. Savęs priėmimas mažina poreikį slėptis.

5. Atpažink savo minčių spąstus – dažnai nepasitikėjimą palaiko perdėti apibendrinimai: „visi apgauna“, „niekam negalima atsiverti“. Tokios mintys yra įpročiai, kuriuos galima kvestionuoti.

6. Ieškok paramos – psichologas ar patikimas draugas gali padėti pastebėti tavo užsisklendimo modelius. Kartais vienas pats žmogus nemato savo „kokono sienų“.

7. Praktikuok sąmoningumą – meditacija, rašymas, refleksija padeda gyventi dabar, o ne praeities nuoskaudose ar ateities baimėse.

Pabaigai

Cituota mintis kviečia susimąstyti: kiek kartų gyvenime mes patys suvyniojome save į nepasitikėjimo sluoksnius? Kiek mūsų santykių žuvo dar neprasidėję, nes bijojome atsiverti? Ir kiek mūsų pačių svajonių liko mumifikuotos, nes bijojome rizikuoti?

Nepasitikėjimo kokonas – tai ne gyvenimo kelias, o stagnacijos spąstai. Tik drąsa pasitikėti, net ir klystant, suteikia žmogui galimybę išlikti gyvam, o ne vien „išsaugotam“.