Užstrigę savo tiesoje

Kiekvienas žmogus turi savo tiesą – įsitikinimų, vertybių, patirties ir emocijų lydinį, per kurį jis žvelgia į pasaulį. Tai natūralu ir neišvengiama: mūsų „tiesa“ padeda jaustis saugiai, suteikia tapatumo jausmą, leidžia suprasti, kas mums priimtina, o kas – ne. Tačiau kartais ši vidinė tiesa tampa nebe atramos tašku, o spąstais – mes užstringame savo “burbule”, savo pačių įsitikinimų ribose.

Kai tiesa tampa kalėjimu

Žmogus, užstrigęs savo tiesoje, dažnai gyvena tarsi uždaroje erdvėje, kurioje nebelieka vietos kitokiai nuomonei, patirčiai ar požiūriui. Jis ima matyti tik tai, kas patvirtina jo įsitikinimus, o visa kita – atmeta. Tai psichologijoje vadinama patvirtinimo šališkumu: mes renkamės informaciją, kuri sutampa su mūsų pasaulėžiūra, ir nesąmoningai ignoruojame tai, kas ją kvestionuoja.

Šis reiškinys ypač ryškus konfliktuose: šeimose, porose, kolektyvuose ar net visuomenėje. Kai du žmonės „užstringa savo tiesoje“, dialogas nebevyksta – jis virsta dviem paralelinėmis kalbomis, kuriose kiekvienas bando įrodyti, bet ne išgirsti.

Psichologinės pasekmės

• Izoliacija. Užsisklendęs žmogus gali prarasti artimus santykius, nes kitų balsai jam tampa nebemalonūs ar net grėsmingi.

• Vidinė įtampa. Stiprūs įsitikinimai neapsaugo nuo nerimo – jie gali sukelti dar daugiau streso, nes pasaulis retai sutampa su mūsų susikurta schema.

• Stagnacija. Atmetant naujas idėjas ar patirtis, prarandama galimybė augti, mokytis, keistis.

Kodėl mes taip stipriai laikomės savo tiesos?

Užstrigimas savo tiesoje dažnai susijęs su baime: baime prarasti tapatumą, pasimesti, pasijusti silpnu ar suklydusiu. Įsitikinimai tampa psichologine gynyba . Tačiau ta pati gynyba riboja galimybę pažvelgti plačiau už savo pasistatytų sienų.

Išeitis – ne atsisakyti, o praplėsti

Svarbu suprasti, kad atsiverti kitų tiesoms nereiškia išsižadėti savosios. Tai – gebėjimas įsileisti daugiau spalvų į savo gyvenimo paveikslą. Psichologiniu požiūriu, vienas svarbiausių įgūdžių yra kognityvinis lankstumas – gebėjimas matyti situaciją iš kelių perspektyvų, atidėti teisimą, užduoti klausimus, o ne tik pateikti atsakymus.

Kaip išsilaisvinti iš „užstrigimo“?

1. Sąmoningumas. Pastebėti, kada ginčuose ar mintyse tampame kategoriški.

2. Klausymasis. Tikras klausymasis nėra tylėjimas, kol kitas kalba. Tai pastanga suprasti, ką jis nori pasakyti, net jei tai nepatogu ar keista.

3. Smalsumas. Vietoj frazės „aš žinau“ pabandyti sakyti „įdomu, kaip tu matai šią situaciją“.

4. Priėmimas. Suvokti, kad kelios tiesos gali egzistuoti vienu metu – net jei jos atrodo prieštaringos.

5. Psichoterapija ir savistaba. Kartais giliai įsišakniję įsitikinimai kyla iš senų traumų ar nuoskaudų. Juos tyrinėti gali padėti specialistas. Kartu pamatyti savo įsitikinimų sienas ir praplėsti matymą lengviau. 

Kiekvieną kartą, kai išdrįstame pažvelgti į pasaulį iš kito kampo, mes ne tik praturtiname savo supratimą, bet ir stipriname save. Tikrasis tvirtumas slypi ne užsispyrime laikytis vienos pozicijos, o drąsoje priimti, kad gyvenimas yra daugiasluoksnis.

Kuo labiau leidžiame sau būti lankstūs, tuo daugiau durų atsiveria – tiek santykiuose, tiek asmeniniame augime. Tad užuot gynę savo „vienintelę tiesą“, pabandykime būti tyrinėtojai: smalsūs, atviri, pasiruošę mokytis. Tai nėra savęs išdavystė – tai kelias į gilesnę išmintį, didesnę laisvę ir tikresnį ryšį su savimi ir kitais.