Negaliu patikėti, kad tu tai padarei! Tu kvailys! Tavimi negalima pasitikėti. Tu siaubingas. Niekada tau to neatleisiu...
Tokie žodžiai yra žeidžiantys, griaunantys tam žmogui, kuris suklįdo ir prašo atleidimo. Tačiau kai šiuos žodžius sakome tyliai patys sau, jie mus ypatingai luošina. Deja, patys skaudžiausi ir baisiausi žodžiai dažnai yra tyliai pasakomi mūsų pačių sau. Tai žodžiai: „Niekada sau neatleisiu“...
Negalėjimas sau atleisti tampa skausminga užstrigusia plokštele, kuri vis groja ir groja galvoje tą pačią melodiją, kurios negalime ištrinti, bet kartojame ir kartojame, nors ji kaskart skaudžiai žeidžia.
Kas vyksta tuomet, kai negalime sau atleisti:
* Mes vis atgaiviname atmintyje tai, ką padarėme;
* Tai veikia mūsų sprendimus dabartyje;
* Mūsų praeitis mus paralyžuoja;
* Mes vėl ir vėl tyliai tyčiojamės iš savęs;
* Tai verčia jaustis beverčiu;
* Mes bijome protingai rizikuoti;
* Tai mus įsuka į nevilties verpetą;
* Mes nesistengiame pagerinti situacijos, nes manome, esantys neverti, kad mums būtų geriau;
* Negalėdami atleisti sau, nemokame atleisti ir kitiems;
* Nepriimame savęs kaip asmenybės, kuri nėra tobula, bet vis tiek verta pagalbos.
Jei tai apie jus, kokia bebūtų to priežastis, kviečiu jus persvartyti, kaip elgiatės ir matote save. Tai nėra lengva, bet verta visų pastangų. Kelios mintys kaip jūs galite sau padėti, priimti savo netobulumą ir atleisti sau:
1. Visa ko pradžia – sprendimas paleisti tai, kas įvyko ir nebegroti tos sulūžusios plokštelės. Pirmiausia jūs turite stabdyti tą melodiją savo galvoje. Tam reikia valios, reikia nuspręsti, kad tam, kas įvyko, neleisiu sugriauti viso savo gyvenimo. Šis sprendimas negarantuoja, kad jūs nustosite sukti tą pačią plokštelę, bet tai pradinis taškas, kuris braukia brūkšnį tam, kas atsitiko, kad galėtumėte eiti toliau.
2. Pažiūrėkite į įvykusią sitauciją objektyviai. Atleisti sau labai dažnai trukdo negebėjimas matyti situacijos ir savęs joje objektyviai. Galbūt tai, ką padarėte, yra tikrai baisus dalykas... bet galbūt taip tik jums atrodo. Įsivaizduokite, kad tai padarė kažkas kitas, žmogus, kurį jūs mylite. Kaip jūs vertintumėte tą žmogų toje situacijoje? Jei reikia, kreipkitės pagalbos į ką nors, kuo pasitikite, ir kas padės ištyrinėti tai, kas įvyko.
3. Prisiimkite atsakomybę, bet nebūkite tos atsakomybės užspausti. Žinoma, prisiimti atsakomybę už tai, kas įvyko, svarbu, tačiau vienas neteisingas pasirinkimas ar veiksmas dar nenusako jūsų kaip asmenybės.
4. Liūdėti dėl praradimų yra normalu. Jei toje situacijoje pavyko išvengti tragedijos, susitelkite į tai, ir būkite už tai dėkingi. Jei vis tiktai įvyko kažkas tragiško, normalu yra gedėti ir dėl to jausti skausmą, tačiau savęs niekinimas, savigriova nėra būtina gedėjimo dalis.
5. Prašykite atleidimo, jei reikia. Kitų atleidimas gali padėti išsilaisvinti iš kaltės ir negalėjimo sau atleisti. Jei to dar nepadarėte, paprašykite atleidimo tų, kuriuos įskaudinote. Pats atsiprašymo ir atleidimo prašymo veiksmas dažnai padeda laisvintis iš kaltės.
6. Susikoncentruokite į tai, ko galima iš tos situacijos išmokti. Niekas nėra tobulas. Kiekvienam pasitaiko suklįsti, apsirinkti, netyčia įskaudinti kitą. Deja, tai yra dalis žmogaus gyvenimiškos patirties. Tačiau ne visi moka pasimokyti iš to, kas nutiko, ką padarė. Būkite tas, kuris nori ir gali mokytis iš savo praeities patirčių, kad būtų išmintingesnis ateityje.
7. Užfiksuokite tai, ką jaučiate, ką galvojate popieriaus lape. Taip yra lengviau sukonkretinti kas jumyse vyksta, pamatyti situaciją ir save su visomis mintimis ir jausmais joje objektyviai. Fiksuokite tai bent kelias dienas. Analizuokite ką jums sunkiausia paleisti, ką jūs darytumėte, jei nebekankintumėte savęs kalte ir atleistumėte.
8. Atsiremkite į tuos, kurie jus myli. Tikiuosi, kad turite bent vieną žmogų gyvenime, kuris jus myli besąlygiškai. Jei taip, pasidalinkite su juo savo kaltės kančia ir priimkite jo palaikymą. Dažnai geriausia pagalba yra nuoširdus ir dėmesingas išklausymas primenant, kad nežiūrint visko, jis jus myli.
Kai jūs atleidžiate, jūs išsilaisvinate iš klaidos valdžios ir panaudojate savo jėgas augimui, kūrybai: savęs, savo santykių, gyvenimo. Taip jūs nusprendžiate, kad neleisite tam, kas nutiko, tapti siena tarp jūsų ir kito žmogaus, tarp jūsų ir gyvenimo. Pagalvokite apie atleidimą kaip tai, kas pakeis jūsų gyvenimą – atneš ramybę, emocinį ir dvasinį pagijimą bei viltį, taip dovanosite gyvenimą sau, kuriam atleidote.
Comments