Kam reikalingi draugai?

Žmogus gali turėti darbą, namus, užsiimti saviugda, būti finansiškai nepriklausomas, bet jei šalia nėra draugų – viskas tampa blankiau. Gyvenimas be draugystės panašus į filmą be garso takelio: siužetas vyksta, bet kažko trūksta, kad jis paliestų širdį.

Kai netenkame draugų – nes pakeitėme gyvenamąją vietą, nes laikas išsklaidė mūsų ryšius, arba tiesiog atitolome – atsiranda tuštuma, kurią sunku užpildyti vien kasdieniais reikalais. Iš pradžių atrodo, kad galima priprasti: dirbi, sportuoji, skaitai, eini pasivaikščioti. Bet ilgainiui pajunti, kad nėra kam papasakoti net mažų istorijų – kad pamatęs gražų medį ar kvapą gniaužiantį saulėlydį neturi kam nusiųsti nuotraukos. Ir tada pasidaro aišku kam reikalingi draugai - draugai reikalingi tam, kad mūsų gyvenimo akimirkos turėtų atgarsį.

Tačiau draugai reikalingi ne tik tam, kad būtų smagiau ar saugiau. Jie būtini tam, kad apskritai galėtume geriau pažinti save. Žmogus dažnai galvoja, kad savęs pažinimas vyksta vienatvėje – medituojant, rašant dienoraštį, analizuojant savo mintis. Tai tiesa tik iš dalies. Tikrasis „veidrodis“, kuriame atsispindi mūsų esmė, yra kitas žmogus – ypač draugas.

Draugas parodo mums tai, ko patys nepastebime. Vienas pasakys: „Tu net neįsivaizduoji, koks stiprus esi, kai kalbi apie dalykus, kurie tau rūpi.“ Kitas pastebės mūsų užsispyrimą, humoro jausmą ar net blogą įprotį, kurį mes linkę ignoruoti. Be draugo, mes liekame akli savo asmenybės užkaboriams. Tai tarsi bandyti pamatyti savo nugarą be veidrodžio – teoriškai įmanoma, bet labai keblu.

Draugystė taip pat atskleidžia mūsų ribas. Su draugu išmokstame sakyti „ne“, kai esame per daug pavargę, ir „taip“, kai reikia išdrįsti žengti už komforto zonos ribų. Draugai mus moko empatijos – pajusti kito žmogaus skausmą ar džiaugsmą, net kai mūsų pačių situacija visai kitokia.

Dar viena priežastis, kodėl draugai reikalingi savęs pažinimui – jie sukuria saugią erdvę eksperimentams.  Jie leidžia mums pabandyti būti kitokiais, išbandyti naujas idėjas, atskleisti mintis, kurių dar nedrįstume pasakyti pasauliui. 

Filosofiškai žiūrint, draugas yra tiltas į mūsų pačių gelmes. Vienatvėje mes galime užstrigti savo galvoje – kartais net imame manyti, kad mūsų mintys yra absoliuti tiesa, o draugas pateikia alternatyvų požiūrį, grąžina į realybę, padeda suprasti, kad mūsų „aš“ nėra sustingęs – jis nuolat keičiasi, ir draugystė yra viena svarbiausių šio augimo sąlygų.

Draugas – tai žmogus, su kuriuo nereikia apsimesti. Kai esi su juo, gali būti netobulas, pavargęs, šiek tiek ciniškas ar juokingai kvailas – ir vis tiek žinai, kad būsi priimtas. Psichologiškai tai yra didžiulis saugumo jausmas: žinoti, kad kažkas tave mato ne tik tavo sėkmėse, bet ir tavo klaidose ir vis tiek priima. Filosofiškai draugas yra liudytojas: jis patvirtina, kad tu tikrai gyveni, o ne tik egzistuoji.

Bet ką daryti, jei draugų šiuo metu neturi, arba jų beveik neliko? Draugystė, kaip sodas, reikalauja priežiūros – jei ilgai nelaistome, nenurenkame kenkėjų, ryšys gali nykti. Bet gera žinia ta, kad draugystę galima atgaivinti arba sukurti naują.

Kaip kurti draugystę?

• Būk atviras mažoms pradžioms. Draugystė dažnai prasideda ne nuo gilių išpažinčių, o nuo smulkmenų – bendro pokšto, kavos puodelio, draugiško klausimo „kaip sekasi?“.

• Rodyk iniciatyvą. Nebijok pats parašyti, pakviesti, pasiūlyti. Kartais draugystės neišsivysto tik todėl, kad abu laukia, kol „kitas imsis veiksmų“.

• Dalinkis, bet ir klausykis. Tikra draugystė yra dialogas. Įdomu pasakoti apie save, bet dar įdomiau mokėti nuoširdžiai išgirsti kitą.

• Nebijok pažeidžiamumo. Draugystė auga tada, kai drįstame parodyti savo silpnybes. Jei visada vaidinsime stipriuosius, ryšys liks paviršutiniškas.

• Laikykis pastovumo. Draugas – ne vienkartinis projektas. Skambutis ar žinutė kartą per mėnesį kartais verti daugiau nei ilgi pokalbiai kas kelerius metus.

Draugai reikalingi ne tik smagiai leisti laiką kartu, bet ir tam, kad išmoktume būti ryšyje, pasitikėti, kurti. Su draugu mes tampame švelnesni, nes išmokstame rūpintis. Tampame atviresni, nes išdrįstame pasidalinti tuo, ką slepiame. Net ir mūsų pačių gyvenimo prasmė stiprėja, nes atsiranda bendrystės pojūtis – suprantame, kad kuriame ne tik sau, kad mūsų istorija susipina su kitų istorijomis.