Turbūt daugelis girdėjote frazę, kad gyvename neapibrėžtumo laikmetyje. „Mūsų smegenys nebuvo sukurtos tokiam neapibrėžtumui,“ - teigiama neseniai paskelbtame Harvardo verslo apžvalgos straipsnyje.
Didėjant neapibrėžtumui, mūsų smegenys jį traktuoja kaip vis pavojingesnį, ir mes patenkame į ciklą, kuriame neapibrėžtumas auga:
neapibrėžtumas → diskomfortas → stresas → daugiau neapibrėžtumo...
Neseniai vykusioje konsultacijoje klientas kalbėjo apie norą atsikratyti senų įpročių ir išmokti naujų veiklos būdų. Paklausiau: „Kaip žinosite, kad pokytyje einate teisingu keliu? Atsakymas: „Jausčiausi neužtikrintai“.
Taigi neužtikrintumas, neapibrėžtumas yra mokymosi ir augimo signalas. Kai jaučiamės neužtikrintai, tai reiškia, kad patekome į naują sau teritoriją. Kartais tai verčia mus išsigąsti ir užsidaryti, bet kartais tai yra kvietimas augti.
Neužtikrintumas yra emocija, kuri sujungia laukimą (žvelgimas pirmyn) ir baimę (grėsmė). Jei prie jų prisideda nepasitikėjimas (saugumo stoka), neapibrėžtumas, neužtikrintumas paskatins mus pereiti prie gynybos ar vengimo.
Tačiau kai neužtikrintumas susimaišo su pasitikėjimu (psichologiniu saugumu), mes patiriame dramatiškai kitokį rezultatą. Stresas ir gynyba kyla, kai mes suvokiame problemą kaip didesnę nei mūsų turimi resursai jai spręsti. Tačiau kai suvokiame, kad turime resursų (vidinių ir išorinių) valdyti neapibrėžtumą, neužtikrintumą pereiname į mokymosi būseną.
Tai pagrindžia patikrintą tiesą, kad tuomet, kai vengiame pokyčių, jie vis tiek įvyksta ir sukelia labai daug streso, neužtikrintumo, baimių ir vengimo. Tačiau kai pokyčius inicijuojame patys, aktyviai juos kuriame, tai nebekelia streso, o skatina mokytis ir tobulėti. Didele dalimi tai priklauso nuo mūsų vertinimų ir interpretacijų: nesugebėsiu, neturiu resursų, nenoriu ar - sugebėsiu, turiu resursų, noriu ir galiu.
Ką renkatės jūs?
Comments