Dirbdama su žmonėmis vis išgirstu nedrąsius klausimus: Kada yra tinkamas laikas prašyti pagalbos? Kaip jos paprašyti? Kodėl man taip sunku prašyti pagalbos?
Dažno žmogaus požiūris ateinantis iš šeimos, mokyklos ir socialinės aplinkos spaudimo, kad turi būti savarankiškas, gebėti susitvarkyti su savo problemomis pats. Pats turi sugebėti susitvarkyti su savo emocijomis, sudėtingomis gyvenimo situacijomis, konfliktais ir tarpusavio santykių nesklandumais. Socialiai tarsi nepriimtina rodyti, pripažinti, kad to negebi.
Šiame požiūryje mes darome išimtį medicininei pagalbai. Juk kai skauda dantį einame pas odontologą, nes sau danties nesutaisysime. Kai išsinariname koją – kreipiamės į chirurgą. Tačiau kai sudėtingu laikotarpiu užgriūna sunkios persipynusios emocijos, susivelia mintys, išsiderina tarpusavio santykiai – tai pripažinti tarsi gėda. Vis dar labai gajus požiūris: ką žmonės pamanys, pasakys. Tas susiję ir su požiūriu, kad prašydamas pagalbos nusižeminu, kad tai silpnumo požymis, nes turiu pripažinti, kad pats nesusitvarkau. Taigi, mes darome viską, kad žmonės apie mus nieko blogo nepamanytų... Galiausiai nusprendžiame, kad mano problemos gal ne tokios didelės kaip kitų.
Žinoma, būna situacijų, kai aplinkiniai mato problemas, skatina žmogų kreiptis pagalbos, bet pats žmogus problemos nemato. Tuomet jis irgi pagalbos nesikreips, bet dėl visai kitos priežasties. Kol nesupranti, kad turi problemą ar klausimą, kurį reikia spręsti, tol nėra ką spręsti.
Pirmiausia svarbu suvokti, kad negebėjimas kreiptis į kitus pagalbos ir ją priimti, nėra savarankiškumo ar nepriklausomybės požymis. Tai signalizuoja labiau apie vidines baimes ir uždarumą pasauliui. Taip pat kuo ilgiau atidėliojame problemos sprendimą, nes negalime jos sutvarkyti patys, bet ir negebame paprašyti pagalbos, tuo problema tampa didesnė, apauga papildomais sunkumais. Paanalizuokime tai plačiau.
Dalis žmonių neprašo pagalbos todėl, jog iš anksto prognozuoja, kad vis tiek nepavvyks situacijos išspręsti, net jei bandys kas nors padėti, tai nepadės. Taip pasirenkama nieko nedaryti arba prašymas padėti taip suformuluojamas, kad niekas į jį neatsiliepia, o jei ir atsiliepia, žmogus tą pagalbą atstumia. Įvyksta prognozuota pranašystė, kai taip tikiu bloga baigtimi, kad nesąmoningai padarau viską, kad ji išsipildytų. Įsisąmoninus šį savo elgesio būdą, galime mokytis ne tik išdrįsti paprašyti, bet ir nesislėpti nuo galimos nesėkmės po nuvertinimo, atsiribojimo širma.
Truputį kita situacija, kai žmogus neprašo pagalbos, nes vengia sulaukti labai nemalonaus neigiamo atsakymo. Tuomet jie geriau renkasi net nebandyti prašyti pagalbos. Šis požiūris gali būti susiformavęs dar vaikystėje, kai vaikas, bijodamas, kad tėvai jį atstums, pamažu išmoksta išvengti atstūmimo vengdamas prašyti to, kam greičiausiai atsakymas bus neigiamas. Suaugus šios baimės pakeičia formą ir iš baimės būti atstumtam, tampa baime tapti kam nors našta, baime priklausyti nuo kažko ar pasirodyti silpnu, nekontroliuojančiu savęs ir situacijos. Šiuo atveju verta savęs paklausti: ar būti silpnu yra taip blogai? Kam tuomet reikalinga bendruomenė? Ar tikrai įmanoma kokybiškai, prasmingai, pilnavertiškai gyventi niekada nepaprašius pagalbos? Greičiausia – ne. Mes todėl ir gyvename bendruomenėmis, kartu su kitais žmonėmis, kad galėtumėme paprašyti pagalbos, kai jos reikia, ir suteikti ją kitiems. Pirmasis žingsnis įveikiant šias baimes yra pripažinti, kad visiškai priimtina ir normalu visko nežinoti ar negebėti ir tokiais atvejais paprašyti pagalbos ar patarimo. Taip pat jūs galite atsidėkoti už pagalbą ar patarimą padėdamas, patardamas kitam žmogui, kuriam jūsų pagalbos reikia, ir tas žmogus nebūtinai turi būti tas pats, kuris padėjo jums. Padėdami vieni kitiems mes įgyjame vertingos patirties ir išmokstame naujų dalykų. Be to, galimybė padėti kitam augina savivertę ir suteikia daug džiaugsmo. Pagalvokite, paprašydami pagalbos mes ne tik padidiname sėkmingo situacijos, problemos išsprendimo tikimybę, bet suteikiame galimybę kitiems žmonėms jaustis reikalingais, panaudoti tai, kur jie stiprūs, ir patirti džiaugsmą.
Kaip paradoksaliai beskambėtų, žmonės taip pat neprašo pagalbos, nes supranta, kad kiti visko neišspręs, reikės ir pačiam kažką daryti, kažko aktyviai imtis, keisti, o to ne visada norisi ir pasirenkamas pasyvumas, skundžiantis kaip sunku, niekas nepadeda arba padeda ne taip, ne pakankamai. Tuomet galima pateisinti ir savo neveiklumą. Taigi, kai jaučiate, kad yra problemų, sunkumų, spręstinų klausimų, paklauskite savęs – kiek esu pasiruošęs aktyviai dėti pastangas tam išspręsti ir iš aplinkybių, kitų žmonių, gyvenimo aukos tapti savo gyvenimo kūrėju?
Apibendrinčiau, kad drąsus, brandus, savarankiškas žmogus pats aktyviai veikia, ieško išeičių, sprendimų ir kreipiasi pagalbos, kai kyla emocinės, psichologinės, buitinės ar bet kokios kitos problemos, kai pasimeta gyvenime, užsivelia santykiai ar įvyksta kažkas, ką išspręsti vienam per sudėtinga. Kai ieškai atsakymų, aiškumo, sprendimų, sugebi paprašyti ir priimti pagalbą bei padėti kitiems, gali pasiekti labai daug, išlipti iš sudėtingiausių gyvenimo aplinkybių, atsistoti ant kojų ir toliau žingsniuoti savarankiškai.