Kaip nesilyginti su kitais?

Šiame skubos ir socialinių tinklų laike dažnam lengva patikėti, kad kiti gyvena geriau.

 „... mes visada lyginame savo vidų su kitų žmonių išore.“ 

„Laikui bėgant susiformuoja švelnus, bet sunkiai nusikratomas jausmas, kad mūsų gyvenimas yra čia ir dabar, o tai, ko reikia mūsų geram gyvenimui, yra ten, arba ateityje. Visada ten, kur nepasiekiama. 

Taip žvelgiant į gyvenimą lengva patikėti, kad geras gyvenimas iš tikrųjų neegzistuoja arba kad jis įmanomas tik kitiems. Juk mūsų pačių gyvenimas retai kada atitinka mūsų mintyse susikurtą gero gyvenimo vaizdinį.“ (R. Waldinger ir M. Schulz „Geras gyvenimas“ p. 12-13)

Šiame skubos ir socialinių tinklų laike dažnam lengva patikėti, kad kiti gyvena geriau, turi daugiau, myli stipriau, atrodo stilingiau, atostogauja prabangiau ir taip toliau. Užsiiminėjant kitastaba, nebelieka laiko savistabai.

Mes taip įsijaučiame į kitų gyvenimus, kokius jie mums pateikia socialiniuose tinkluose, kad nebeturime laiko ir jėgų pažvelgti į savąjį.

O jei ir pažvelgiame į savo gyvenimą ir save, tai pirmiausia tam, kad įvardintumėme ko neturime, kuo esame prastesni ar mažiau pasiekę.

Tačiau paradoksas čia slypi palyginimo neadekvatume. Apie save mes žinome daug, nors toli gražu ne viską, o tuo tarpu apie kitus mes dažniausiai žinome labai mažai, tik tiek, kiek mums pateikiama retušuotose, atrinktose nuotraukose, spalvinguose vaizdo klipuose ir skambiuose socialiniuose įrašuose. 

Taigi, ką lyginame?

Kai gyvename nuolat žvilgčiodami į kitus, nemokame džiaugtis tuo, ką turime, ko pasiekėme ir išmokome, kokios įgijome patirties, nes visuomet rasime ką nors, kas turi daugiau, kaip mums atrodo. Tuomet imamės saviapgaulės: kai uždirbsiu X pinigų, tada būsiu laimingas, kai padarysiu karjerą ir gausiu Y pareigas, tada būsiu sėkmingas, kai pasistatysiu didelį namą, tada pailsėsiu ir džiaugsiuosi... Tačiau, kai tai pasiekiame, dažnai rezultatas nebedžiugina, nes tai, kas pasiekta, jau “nesiskaito”, - kiti juk pasiekė daugiau, vadinasi, mums dar reikia to ir ano, o tuomet jau bus geras gyvenimas...

Čia labai tinka patarlė: „laimingas ne tas, kuris daug turi, o tas, kuriam užtenka“.

Ar įsivardinome sau, kada užtenka? Ar mokame pasidžiaugti kuriamais santykiais ir tuo, ką turime ir ko pasiekėme?

Pasiekimų kaina

Svarbus aspektas yra ir tas, kad mes nežinome, kokia kaina kiti įgijo bei pasiekė tai, ko jiems pavydime. Mes net patys retai susimąstome ką aukojame, ko atsisakome, ką prarandame siekdami laimės ir sėkmės miražo, o ką jau kalbėti apie kitus. Jei žinotumėme, ko kiti atsisakė ar paaukojo, ką išgyveno, kad pasiektų tai, ką šiandien matome išorėje, nežinia, ar tikrai norėtumėme sumokėti tokią kainą.

Kaip nesilyginti su kitais arba su kuo verta lygintis?

Tinkamiausias asmuo su kuriuo verta lygintis.

Tinkamiausias asmuo su kuriuo verta lygintis, esame vakarykštis aš.

Ko šiandien išmokau? Kokios patirties įgijau? Su kokia situacija susitvarkiau geriau, nei anksčiau? Kiek priartėjau prie to, kas man svarbu ir vertinga? Kokiam man trukdančiam įpročiui šiandien neleidau pasireikšti? Kokias emocijas išgyvenau ir kokiomis dalinausi su kitais? Kokių minčių šiandien mano galvoje buvo daugiausia? Kas įvyko gero ir gražaus, dėl ko džiaugiuosi?

Lyginantis su vakarykščiu savimi, atsiranda daugiau prasmės, vertės ir kūrybinio džiaugsmo, nes pamatome, kad mūsų gyvenimą kuria ne kiti, o tik mes patys.

Prasmingos kūrybos auginant save!