Kaip gimsta komanda?

Komandos formavimo mokymai dažnai siejami su žaidimais, iššūkiais ar užduotimis, kurios turi padėti kolegoms geriau pažinti vieniems kitus, pagerinti bendradarbiavimą, įveikti konfliktus ar tiesiog praleisti laiką kartu. Visa tai svarbu. Bet dažnai to neužtenka.

Kas iš tiesų vyksta komandos formavimo mokymų metu

Šiandien per mokymų pertrauką pagalvojau – ką iš tikrųjų darau komandos formavimo mokymų metu?

Sukuriu erdvę. Suteikiu impulsą.

O tada dalyviai patys pradeda dalintis, atrasti, patirti ir kurti. Kurti tai, kas augina – kaip žmones, kaip komandą. Ir tai, kas jungia – per bendrumą, autentiškumą, kartais net tylą. 

Kai atsiranda erdvė ne tik „daryti“, bet ir būti, kai komanda gali sustoti, pažvelgti vieni į kitus ne per vaidmenų ar funkcijų prizmę, o per žmogiškumą – tada įvyksta tai, ką galima vadinti tikru ryšiu. Ir būtent šis ryšys yra ilgalaikis, turintis galią išlaikyti komandą net tada, kai kyla įtampa, pokyčiai ar iššūkiai.

Mokymų metu aš nesiekiu „sukurti komandą“ – komanda jau egzistuoja. Mano tikslas – padėti jiems prisiminti, kad jie gali būti daugiau nei darbo grupė. Jie gali būti žmonės, kurie vieni kitus mato, girdi ir palaiko.

Ir būtent tokie momentai – kai vienas dalyvis pasako kažką tikro, kai kitas nusišypso supratimo kupina šypsena, kai tyliai gimsta jų tarpusavio pasitikėjimas – man primena, kodėl tai darau.

Bendradarbiavimo vertė komandose

Šiandieniniame pasaulyje bendradarbiavimas nebėra privalumas, tai – būtinybė. Dirbame greičiau, sprendžiame kompleksiškesnes problemas, nuolat mokomės. Vienas žmogus visko nepadarys. Tik veikiant kartu galima rasti sprendimus, sukurti vertę, išlikti kūrybiškiems ir veiksmingiems.

Tačiau bendradarbiavimas – ne savaime suprantamas dalykas. Jis neatsiranda vien todėl, kad žmonės dirba toje pačioje komandoje. Vakarietiška kultūra šlovina individualų herojų, kuris „viską pasiekė savo jėgomis“. Tai matome tiek versle (startuolių įkūrėjai, „self-made“ milijonieriai), tiek mene, net sporte – net jei už nugaros stovi komanda, dėmesys vis tiek sutelkiamas į „veidą“, kuris neša vėliavą.

Kita vertus, tradicinis bendruomeniškumas, kur individas ištirpsta „dėl visų“, taip pat turi savų pavojų – prievartinį konformizmą, savasties praradimą, nutylėtus konfliktus. Tad dažnai balansuojama tarp dviejų polių: individualizmo ir bendruomeniškumo. Abu poliai turi savo pavojus, o šiuolaikinis žmogus dažnai lieka tarp jų, mėgindamas išlaviruoti, kartais net be aiškių orientyrų.

Reikia sąmoningo pasirinkimo bendradarbiauti, o ne konkuruoti. Reikia saugios erdvės, pasitikėjimo, gebėjimo išgirsti ir būti išgirstam.

Per komandos formavimo mokymus dažnai stebiu, kaip žmonės pamažu „nusiima šarvus“. Kaip iš formalių vaidmenų pereina į žmogišką santykį. Tada bendradarbiavimas ima vykti natūraliai – ne kaip užduotis, o kaip pasirinktas būdas būti.

Emocinė branda – bendradarbiavimo pagrindas

Vienas iš esminių faktorių, lemiančių komandos kokybę, yra emocinė branda. Tai gebėjimas:

• Atpažinti savo jausmus ir poreikius

• Išklausyti kitą be vertinimo

• Priimti skirtingas nuomones ir išlikti ryšyje net tada, kai sunku

Toks brandumas leidžia komandai įveikti ne tik kasdienes užduotis, bet ir gilias įtampas: konfliktus, neaiškumą, spaudimą. Būtent todėl komandos formavimo mokymuose svarbus emocinio sąmoningumo ir ryšio kūrimas. Kai žmonės jaučiasi saugiai, jie gali būti atviri – o tada atsiveria durys ir tikram bendradarbiavimui.

Komandiškumas kaip iššūkių sprendimo būdas

Komanda išryškėja ne tada, kai viskas lengva. Ji tikrai pasimato tada, kai ateina krizė, stresas ar nežinomybė. Kuo daugiau autentiško ryšio ir pasitikėjimo komandoje – tuo daugiau gebėjimo veikti efektyviai sudėtingose situacijose.

Iššūkių akivaizdoje komandiškumas tampa ne tik vertybe, bet ir strategija. 

Vietoj to, kad kiekvienas kovotų už save, komanda gali veikti kaip vientisas organizmas: dalintis atsakomybe, palaikyti vieni kitus, mokytis iš klaidų, greičiau prisitaikyti.

Tokį komandiškumą galima ugdyti – bet ne per spaudimą, o per patyrimą. Mokymuose kuriu erdvę, kur žmonės gali eksperimentuoti: būti nežinantys, būti tikri, dalintis tuo, kas svarbu. Ir tada patys pamato, kiek daug stiprybės yra buvime kartu.

Kaip gimsta tikra komanda?

Galiausiai, tikros komandos formavimas – tai ne apie veiklas, o apie žmones. Apie jų ryšį, atvirumą, gebėjimą augti kartu. Kaip gimsta tikra komanda?

Komanda – tai ne tik struktūra ar funkcija. Tai gyvas organizmas, kurio kokybė priklauso nuo to, kiek jame yra žmogiškumo. 

Jeigu komandos formavimas siejasi tik su linksma veikla – vadinasi, dar nepalietėme to tikrojo gylio. Bet kai atsiranda saugi erdvė, kurioje žmonės drįsta būti savimi, o ne tuo, kuo „reikia būti“ – tada ir gimsta tikra komanda.

Ir būtent todėl mokymų pertraukos metu atėjęs apmąstymas man pasirodė svarbus:

Sukuriu erdvę. Suteikiu impulsą.

O visa kita gimsta iš žmonių.