Poros santykiai. Kai tik manau, bet nežinau
Apie santykių spąstus, kuriuos kuriame savo mintyse
Santykiuose daugelis iš mūsų patiria akimirkas, kai „žinome“ ką partneris galvoja, kaip jis mus vertina ar ko jam iš tiesų reikia. Atrodo savaime aišku – juk esame kartu, juk gerai vienas kitą pažįstame, juk „jaučiu iš jo/jos elgesio“.
Psichologijoje šis reiškinys vadinamas minčių skaitymu – kai mes įsivaizduojame, ką kitas mąsto ar jaučia, bet realiai to nepatikriname.
Ir čia slypi viena iš dažniausių porų nesusikalbėjimo priežasčių, dėl kurios nukenčia poros santykiai.
Kodėl mes esame linkę interpretuoti?
Natūralus saugumo siekis. Jei jaučiame artumą, norime tikėti, kad partnerį „skaitome iš akių“. Tai padeda kurti artumo iliuziją.
Ankstesnė patirtis. Jei kažkada jis ar ji pasielgė tam tikru būdu, mes manome, kad taip bus ir ateityje.
Baimė paklausti. Kartais vengdami atvirumo bijome sužinoti, kad mūsų spėjimai gali neatitikti realybės.
Kur slypi pavojai?
Kai vietoj klausimo ar pokalbio pasirenkame spėjimą, rizikuojame:
Suklysti. Manome, kad partneris tyli, nes pyksta, o jis tiesiog pavargęs.
Projektuoti savo jausmus. Jeigu jaučiuosi nepakankamai gera(s), nepasitikiu savimi, galiu manyti, kad taip mane mato ir partneris, nors tai – tik mano baimė.
Kurti nereikalingas įtampas. Viduje gyvename pagal „savo scenarijų“, kuris su tikrove nebūtinai sutampa.
Kaip tai paveikia porą?
Atsiranda nuoskaudų už „žinomas, bet nepasakytas tiesas“, už neįvertintas pastangas ar net “aukojimąsi”.
Silpnėja pasitikėjimas – juk jei „jis/ji vis tiek galvoja blogai apie mane“, kam tada stengtis?
Bendravimas tampa ribotas – nebeklausiame, nes jau „viską žinome“.
Kai poros santykiai paveikti. Ką galime daryti kitaip?
Pastebėti savo mintis. Sustokite ir paklauskite savęs: „Ar aš tai žinau, ar tik manau, nuspėju?“
Patikrinti savo manymą su partneriu. Vietoj spėjimo sakykite: „Man atrodo, kad tu pyksti. Ar taip yra?“
Sukurti saugią erdvę kalbėtis. Jei abu sutarsite, kad galima klausti, dalintis mintimis be baimės būti atstumtam, atsiras daugiau aiškumo.
Atpažinti savo projekcijas. Kartais mūsų baimės neturi nieko bendra su partneriu – jos kyla iš mūsų pačių istorijos.
Kodėl verta rizikuoti klausti?
Nors atrodo, kad pokalbis, klausimas gali išprovokuoti konfliktą, realiai jis dažnai padeda sumažinti įtampą. Tikras intymumas kyla ne iš gebėjimo nuspėti, o iš gebėjimo drįsti pasitikslinti, pasakyti, išgirsti ir priimti, susiderinti.
Santykiai klesti ten, kur daugiau tikrumo, o ne spėlionių. Kai pagauname save galvojant „aš žinau, ką jis/ji galvoja“, verta prisiminti: tai tik prielaida.
Tikrasis artumas gimsta tada, kai sugebame atidėti „minčių skaitymą“ ir pasiryžtame paklausti, išgirsti ir kartu atrasti tiesą.
Kitame straipsnyje kalbėsiu apie poras, kuriose nutylėjimai kaupėsi daugelį metų.
Laukite tęsinio…
Komentarai