• Giedre Skupiene

Mamos ir vaiko Mes turi tapti Tu ir Aš?

Atnaujinta: bir 4


Tik ką gimęs kūdikis dar maždaug metus yra motinos dalis, tąsa, ypač psichologiškai. Jis yra tarsi susilydęs su savo motina, jie yra viena. Šis itin glaudus ryšys yra labai svarbus kūdikio išgyvenimui. Pirmaisiais metais kūdikis yra visiškai priklausomas nuo jį prižiūrinčių suaugusiųjų, dažniausiai – mamos, nes jie patenkina jo esminius poreikius. Šis itin glaudus motinos ir kūdikio ryšys padeda motinai suprasti, jausti, ko reikia kūdikiui, ką jo verksmas reiškia, ir tinkamai juo pasirūpinti. Šiame glaudžiame ryšyje kūdikis jaučiasi saugus. Šiuo laikotarpiu motinos sakomas Mes, turint galvoje kūdikį, yra tinkamas ir sveikas. Šis Mes yra svarbus kūdikio vystymuisi, saugumui, nes mama geba reaguoti ir patenkinti kūdikio poreikius, kurių jis pats kol kas negeba patenkinti, net jei tam mamai reikia nuslopinti savo pačios poreikius bei norus. Šis ryšys padeda mamai susitelkti į vaiką ir jo poreikiams suteikti prioritetą.

Toliau vaikas auga, pradeda šliaužioti, sėdėti, vaikščioti, gebėti atlikti vis daugiau dalykų. Augdamas vaikas pamažu save atranda. Jis atranda savo kojytes ir rankytes, pradeda žaisti vienas su savo žaisliukais, nušliaužia nuo su juo žaidžiančio suaugusiojo ir grįžta atgal. Per šias veiklas vaikas atranda labai svarbų dalyką – Aš esu atskiras individas, galiu pabūti vienas, užsiimti pats ir jaustis saugiu. Be abejo, jam neapsakomai svarbu pasitikėti greta esančiais suaugusiais, žinoti, kad jie atskubės į pagalbą, kad jis yra saugus ir mylimas, bet ne mažiau svarbu pradėti pačiam tyrinėti, bandyti, atrasti, suprasti, suklįsti ir iš to pasimokyti. Tam jam reikia atsiskyrimo nuo motinos, su kiekvienais metais vis didesnio. Tai esminis jo vystymosi, savarankiškumo, individualumo atradimo poreikis. Vaikas po truputį turi įgyti gebėjimą veikti kaip atskiras, nepriklausomas asmuo. Tai visai nereiškia, kad mama ir vaikas praranda ryšį ar dingsta prieraišumas. Tiesiog vaikui augant turi kisti pati santykio forma, jo kokybė. Motinai tenka po truputį priimti ir pripažinti, kad ji turi suteikti savo vaikui daugiau erdvės augti bei mokytis ir jį paleisti.

Tačiau, kai vaikui jau daugiau ne metukai, o gal jau du ar trys metukai, o mama kalbėdama apie vaiką, jo veiklas ir pasiekimus vis dar sako Mes – verta atkreipti dėmesį, švelniai paskatinti motiną tai apmąstyti ir įdėti pastangų suteikiant vaikui vis daugiau erdvės, o pačiai randant ir kitų veiklų be vaiko auginimo. Tas Mes, kai vaikas jau paaugęs ir vis daugiau dalykų gali pasidaryti pats, rodo, kad motina vis dar suvokia vaiką kaip savęs tęsinį, kaip savęs dalį ir taip riboja, trikdo vaiko savarankiškumą ir asmenybės vystymąsi. Iš didelės meilės savo hipergloba mama apriboja vaiko galimybes ir poreikį nuo jos atsiskirti, atrasti save kaip asmenybę ir veikti vis labiau savarankiškai.

Iš pirmo žvilgsio gali atrodyti, kad labai gerai, kad mama myli, globoja savo vaiką. Žinoma, motinos meilė vaikui svarbi ir vertinga visą gyvenimą, tačiau augant vaikui meilės forma turi kisti. Hipergloba trikdo natūralų vaiko atsiskyrimo procesą ir gali tapti jo baimių, negebėjimo savimi pasirūpinti priežastimi. Net ir gerokai paaugus vaikui motinos susitapatinimas su juo kartojant: Mes eisime į darželį, Mes mokomės rašyti, Mes eisime pirmą klasę, mums uždavė namų darbų,... išmoko vaiką užspausti savo natūralų poreikį atsiskirti ir vietoje to, nusileisti motinos peršamam susitapatinimui, kad tik neįskaudintų jam svarbaus žmogaus. Ypač jautriam vaikui sunku pasipriešinti hiperglobai. Tokiam vaikui ypatingai svarbi santykių kokybė ir dėl jų dabar jau jis atsisako savo troškimų. Taip vaikas pradeda tenkinti motinos reikalingumo, nepakeičiamumo poreikius. Natūrali psichologinė vaiko raida sutrinka. Tokiame susiliejime yra pavojus prarasti savo ribas, vaikas, kuriuo taip rūpinamasi, netenka autonomijos. Dalis vaikų pradeda maištauti demonstruodami agresiją. Taip reiškiasi poreikis turėti erdvės, atsiskirti, tyrinėti ir po to galėti saugiai grįžti pas mamą. Vaikas nori realizuoti „aš pats“.

Motina susitapatindama su savo vaiku, gyvendama jo gyvenimą, taip ne tik trikdo jo vystymąsi, bet taip pat nesprendžia savo gyvenimo uždavinių. Ji projektuoja save į vaiką, realizuoja save per jį. Dažnai tėvai, nepaleidžiantys savo vaikų, patys jaučiasi pasimetę, neturintys kur tinkamai realizuoti save, todėl realizacijai pasirenka vaiką, o mainais iš jo tikisi paklusnumo, supratimo, palaikymo. Taip tėvai per vaiką realizuoja savo nerealizuotas svajones, manipuliuoja vaiku įpiršdami jam tai, ko patys nedrįso padaryti. Tuomet vaikas eina ne į tuos burelius, į kuriuos pats norėtų, kur jį traukia, o ten, kur nusprendžia tėvai, nes jie patys ten kažkada norėjo būti, bet negalėjo. Taip vaikas pasirenka specialybę ne tą, kuriai turi gabumų ar kuri jį traukia, o tą, kurią parenka tėvai, nes ji perspektyvi, gerai apmokama ar tęsia šeimos tradicijas.

Motina, gyvenama vaiko gyvenimą, ne tik negyvena savojo pati, bet taip pat neleidžia vaikui gyventi ir kurti savo gyvenimo. Jei vaikas kažkuriame gyvenimo etape nusprendžia atsiskirti, tapti savarankišku, motina, kuri ilgai buvo susitapatinusi su vaiku, dažnai tai priima kaip išdavystę, apkaltina nedėkingumu ir desperatiškai kabinasi į trūkinėjantį ryšį, nes be jo nieko kito nesusikūrė, nerado kur save realizuoti.

Taigi, augant vaikui, motina ir tėtis turi išdrįsti leisti vaikui tyrinėti ir atrasti save bei pasaulį, būti saugiu uostu, į kurį vaikas bet kada gali sugrįžti, kur jis laukiamas ir mylimas, kad tuo pasimegavęs, sustiprėjęs vėl galėtų keliauti bandyti, ieškoti, atrasti ir kurti. O motinai labai svarbu paaugus vaikams rasti savo veiklų, kuriose ji galėtų realizuoti save, santykių, draugų, su kuriais galėtų bendrauti ir kurti suaugusiųjų ryšius, kad vaikui vis labiau savarankiškėjant ir tampant asmenybe, ji ne tik neužkrautų jam savęs, bet taptų vertinga, įdomia diskusijų partnere ir daugiau patirties turinčia patarėja, kuri pasidalina patirtimi, bet jos neperša, palieka erdvės vaikui rinktis ir spręsti pačiam. Taip kuriami brandūs santykiai kuriuose yra Tu ir Aš, galintys vienas kitą auginti, palaikyti ir praturtinti.


Straipsnis publikuotas "Mamos žurnalas" 2021 Nr.5

Peržiūrų: 3Komentarų: 0

Naujausi įrašai

Rodyti viską