Ieškoti
  • Giedre Skupiene

Kaip laiku pastebėti, kada slogi nuotaika pavirsta ketinimu nusižudyti


Įvairių tyrimų duomenimis apie 5 % Lietuvos žmonių bent kartą per metus pamąsto apie savižudybę. Pamąstymo virtimas ar nevirtimas realiu veiksmu labai priklauso ne tik nuo paties žmogaus mąstymo ir elgesio, bet taip pat ir nuo tų žmonių, kurie būna šalia. Artimiesiems, kolegoms, mokslo draugams svarbu nenumoti ranka į pasikeitusį žmogaus elgesį bei kalbą, laiku pastebėti nerimą keliančius ženklus ir suteikti pagalbą. Tikroji savižudybės priežastis dažniausiai būna žmogų apėmusi gili krizė, kurioje būdamas jis nebemato išeities.

Pats savižudybės įvykis artimiesiems ir kolegoms dažniausiai būna netikėtas, tačiau vėliau permąsčius įvykius, žmogaus elgesį ir kalbą prieš pat įvykį, prisimenami ženklai, kuriuos buvo galima susieti su savižudybės grėsme. Atrodytų, tarsi tuos ženklus prieš įvykį specialiai ignoravome. Taip yra todėl, kad dažnas mūsų tiesiog nepriima tokios minties, kad artimasis arba kolega galėtų nusižudyti. Mes skubame, lekiame, stresą dažnai vertiname kaip „normalią“ būseną ir tuomet šalia esančių nuotaikos, kalbos, elgesio pokyčiai nepatraukia dėmesio.

Savižudybės neatsitinka iš niekur nieko. Ši krizė dažnai lyginama su pučiamo baliono sprogimu. Jei balioną pripučiate per stipriai – jis sprogsta. Sprogimas tikrai būna netikėtas, mes net krūptelime, bet prieš sprogimą balionas jau būna gerokai pripūstas. Taip ir su savižudybės krizėmis – pati krizė dažnai kaupiasi kurį laiką, kol kažkas tampa „paskutiniu lašu“, po kurio žmogus pereina nuo minčių apie savižudybę prie veiksmų.

Pirmiausia, į ką turėtų atkreipti dėmesį artimieji bei kolegos, kad žmogui yra kažkas ne taip: jis tapo niūresnis, liūdnesnis, uždaresnis, nekalbus, irzlesnis, atsiribojo, pakito mitybos, miego įpročiai, nebedomina dalykai, hobiai, kurie anksčiau buvo labai svarbūs, atsirado elgesio pokyčiai, pavyzdžiui, nesirūpinimas savimi, ženkliai padidėjo svaigiųjų medžiagų vartojimas. Svarbu atkreipti dėmesį ir tuomet, kai matome, kad žmogus visiškai nesaugo savęs, jo elgesys tapo rizikingas, keliantis pavojų jam, o kartais ir aplinkiniams. Rimti ženklai yra tada, kai žmogus tarsi atsisveikina, tvarko testamentą, atiduoda skolas, išdalina savo daiktus, pasirūpina, kad kažkas prižiūrėtų jo augintinius. Žmogus gali kartoti, kad myli, kad ir kas benutiktų arba kalbėti apie mirtį, sakyti, jog niekas nepasikeistų, jeigu jis numirtų, jo neliktų, kitiems nuo to būtų tik lengviau ir paprasčiau, kad yra niekam nereikalingas, niekas nesvarbu. Įvairios priklausomybės taip pat gali būti savižudybės rizikos faktorius. Kartais labai aiškių rizikos ženklų nėra, tačiau jaučiame, kad kažkas ne taip. Todėl pastebėjus elgesio pokyčius, sukeliančius keistą nuojautą, kad tai tam žmogui nebūdinga, vertėtų daugiau pasidomėti, kas vyksta jo gyvenime, kad jis taip pasikeitė. Nebūtina iš karto nerimastingai klausti „ar negalvoji apie savižudybę“, bet visais atvejais svarbu nepraeiti pro šalį ir pakalbinti žmogų, paklausti kaip jis jaučiasi, kas jam nutiko ir iškart nepasiduoti gavus atsakymą: „ai, viskas gerai“.

Prieš bandydamas nusižudyti, žmogus siunčia signalus, kvietimus. Svarbu juos išgirsti, pastebėti, įgarsinti. Dažniausiai žmogus iš tiesų nenori mirti, jis tiesiog dabar nebemato išeities iš tos situacijos, kurioje atsidūrė. Jis jaučiasi izoliuotas savo problemų, nesėkmių, niūrių nuotaikų burbule. Jo mąstymas tampa ribotas ir tendencingas. Žmogus tarsi atsiduria savo minčių labirinte. Jis mato tai, kas negatyvu, bet nesugeba įžvelgti pozityvių dalykų, neranda pats galimų sprendimo būdų, kelių. Kalbantis svarbu įvertinti situaciją, kad būtų aišku, kokie sunkumai sukelia nenorą gyventi ir kaip geriausiai galima būtų juos spręsti. Tai padeda kartu su žmogumi nuspręsti, ką daryti toliau, kokia pagalba būtų tinkamiausia. Tie dalykai, kurie susiję su savižudybės rizika, žmogaus mintys, emocijos yra žmogaus galvoje ir be paties žmogaus pasakojimo neįmanoma įsivaizduoti, ką jis patiria, kas jam skaudžiausia, sunkiausia, sukelia daugiausiai emocijų ir negatyvių minčių. Prašnekinti žmogų reikia pastabumo ir aktyvumo. Idealios akimirkos apie tai kalbėti nėra, todėl tiesiog reikia prieiti ir klausti. Žmogus, išgyvenantis sunkumus, dažnai taip pat jaučia baimę būti pasmerktas, nesuprastas, atstumtas. Šiuo atveju nuoširdus domėjimasis, parodymas, kad „Tu esi svarbus“, „Tu man rūpi“, „ Tu esi ne vienas“ gali labai kardinaliai pakeisti situaciją ir išsaugoti gyvybę. Artimieji ir kolegos gali suteikti taip reikalingą palaikymą, išklausyti, padėti rasti iškilusių problemų galimus sprendimus bei nukreipti ieškoti pagalbos.

Vis dar labai gajus įsitikinimas, kad tiesiai klausti ar žmogus galvoja apie savižudybę yra nepriimtina, kad klausimas gali pastūmėti link savižudybės arba įžeisti žmogų. Jei mes suklydome ir žmogus iš tikrųjų negalvoja apie savižudybę, geriau tegul jis papyksta ant mūsų už kvailą klausimą, nei pražiopsoti savižudybės signalus ir vėliau sužinoti, kad įtarimai buvo teisingi, tik padėti jau vėlu. Tiesus klausimas: „ar galvoji apie savižudybę?“ suteikia žmogui galimybę apie tai tiesiai kalbėti, nes mes tai jau įvardinome garsiai. Tuo mes parodome, jog nebijome kalbėtis tokiomis temomis. Žmogui, kuris galvoja apie savižudybę, uždavus šį klausimą tarsi palengvėja. Taip artimieji ar kolegos gali išsiaiškinti ir kokį būdą yra numatęs žmogus, kada ir kur jis/ji ketina tai daryti. O tai sužinojus, galima susitarti, rasti kelius, kaip pašalinti galimą savižudybės įrankį, pasirūpinti, kad žmogus būtų saugus čia ir dabar.

Kai pasirūpiname žmogaus saugumu čia ir dabar, toliau reikia nukreipti žmogų ieškoti pagalbos, kadangi savižudybės krizės gali būti įsisenėjusios ir kompleksiškos. Dažnai žmonės esantys krizėje net nepagalvoja, neprisimena, kad yra specializuotų pagalbos organizacijų, visą parą veikiančių pagalbos telefono linijų.

Tyrimai rodo, kad žmogus, galvojantis nusižudyti, gaudamas pagalbą, gali būti apsaugotas nuo savižudybės. Visų pirma, labai svarbu tai, kad žmonės esantys krizėje būtų atpažįstami, pastebimi ir jiems būtų parodomas dėmesys, o jausmai ir mintys nesumenkinami bei jie būtų paraginti kreiptis pagalbos. Antra, atpažintus riziką svarbu turėti kur nukreipti. Pavyzdžiui, organizacijose pravartu šalia kitų svarbių visiems naudojamų ir prieinamų dokumentų patalpinti ir sąrašą kontaktų, kur žmogus gali kreiptis ištikus krizei, iškilus minčių apie savižudybę. Kuo daugiau žmonių bus apmokyti pastebėti signalus, kuriuos siunčia žmogus, esantis krizėje ir galbūt galvojantis apie savižudybę, žinos kaip prieiti ir paklausti, išgirsti, tuo daugiau bus galimybių vienas kitam padėti. Visi kartu darbe, bendruomenėse, namuose atkreipdami dėmesį į šalia esančio žmogaus nuotaikų, elgesio, kalbos pokyčius galime laiku užbėgti už akių savižudybės veiksmams bei išgelbėti gyvybę.

Jei reikia pasitarti ar turite klausimų – kreipkitės.



Emocinė parama telefonu teikiama šiais kontaktais:

Emocinės paramos tarnyba Telefono numeris Darbo laikas


Jaunimo linija

Budi savanoriai konsultantai 8 800 28888 I-VII

visą parą


Pagalbos linija moterims

Budi savanoriai konsultantai 8 800 66366 I-VII

visą parą


Vaikų linija

Budi savanoriai konsultantai,

profesionalai 116 111 I-VII

11:00 - 23:00


Linija Doverija (parama teikiama rusų kalba)

Budi savanoriai konsultantai.

Pagalba skirta paaugliams ir jaunimui. 8 800 77277 II-VI

16:00 – 20:00


Sidabrinė linija

Budi profesionalai, savanoriai konsultantai 8 800 80020 I-VII

8:00-20:00


Vilties linija

Budi profesionalai, savanoriai konsultantai 116 123 I-VII

visą parą


Skambučiai visais šiais numeriais yra nemokami.


Peržiūrų: 9
Kontaktai:

Linkmenų g. 34-229,

Vilnius

LT-08217

​​

Tel: +37065030009

giedre@gyvenimoraktas.com

Draugaukime socialiniuose tinkluose!

  • LinkedIn Social Icon
  • Facebook Social Icon
  • YouTube Social  Icon
  • Instagram